Praėjusiais metais nusprendžiau savo sklype atlikti įdomų eksperimentą, norėdamas pamatyti, kaip pasikeistų dirvožemio struktūra ir derlingumas, jei laikyčiausi tam tikros agrotechnikos. Rudenį, kai reikėjo pjauti veją, surinkdavau nupjautą šviežią žolę ir storu sluoksniu paskleidžiau ją ant pasirinktų lysvių.
Po to, norėdamas pagreitinti organinių medžiagų skaidymąsi ir prisotinti dirvožemį naudingais mikroorganizmais, gausiai palaistiau šį organinį sluoksnį EM preparatų – veiksmingų mikroorganizmų – tirpalu.
Tai specialios medžiagos, kurios pagreitina kompostavimą ir leidžia organinėms atliekoms greitai virsti maistinėmis medžiagomis būsimiems augalams.
Kad žolė ir piktžolės neatsinaujintų ir nekonkuruotų su būsimais pasėliais, lysves uždengiau storu juodu agrotekstilės sluoksniu. Toks mulčiavimo būdas ne tik padeda išvengti piktžolių, bet ir sukuria palankias sąlygas sliekų gyvenimui bei organinių medžiagų skaidymuisi tiesiai dirvožemyje. Per žiemą žolė spėjo supūti, o dirvožemis po medžiaga tapo minkštesnis ir puresnis, prisotintas maistinių medžiagų.
Atėjus pavasariui, buvau maloniai nustebinta – lysvė pasirodė visiškai puri, akis džiugino piktžolių nebuvimas, o dirva atrodė labai maloni ir derlinga. Toks paruošimas išgelbėjo mane nuo nereikalingo pavasarinio kasimo darbo: lysve ėjau tik su plokščiapjove, kad šiek tiek supurenčiau paviršių, o po to iškart pradėjau sėti morkas. Tai sutaupo daug pastangų ir laiko, be to, morkos iš karto atsiduria patogiausiose augimo sąlygose.
Tačiau net ir taip kruopščiai paruošus dirvą, augalams vis tiek reikia papildomos mitybos, ypač intensyvaus augimo metu. Po daigų atsiradimo ir visą sezoną atidžiai stebiu lysvių būklę ir laiku atlieku visą būtiną žemės ūkio veiklą.
Antroje vasaros pusėje prasideda pagrindinis etapas – morkų šakniavaisių formavimasis. Šiuo metu ypač padidėja jų maistinių medžiagų ir priežiūros poreikiai, o būsimo derliaus sėkmė priklauso nuo teisingų sodininko veiksmų.
Čia pateikiamos išsamios rekomendacijos, kaip prižiūrėti morkas ir kuo jas maitinti liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje.
1. Reguliarus sodinių retinimas
Morkos, kaip ir daugelis šakniavaisių, yra labai jautrios tankiai sėjai. Jei sėklos bus pasėtos per tankiai, augalai neturės pakankamai vietos šakniavaisiui vystytis; jie konkuruos dėl šviesos, drėgmės ir maistinių medžiagų. Patirtis rodo, kad optimalus atstumas tarp daigų yra maždaug 6–8 cm. Jei to nepadarysite, didelių ir lygių morkų nebus.
Svarbu atsiminti, kad išrauto morkų daigų persodinti nėra prasmės – jie tinkamai neįsišaknys ir liks silpni. Ištrauktus daigus geriau siųsti į komposto krūvą arba iš jų pasigaminti žaliosios arbatos – tai bus puiki trąša kitiems augalams. O jaunų morkų galima dėti į šviežias salotas!
2. Trąšų naudojimo kontrolė
Vasaros viduryje ir pabaigoje azoto trąšų nebereikėtų naudoti. Jei ir toliau dėsite daug azoto (esančio žalumynuose, šviežiame mėšle, vištų išmatose), morkos energiją eikvos viršūnėlių auginimui, šaknys bus plonos, šakotos ir nelabai skanios. Be to, azoto perteklius dažnai sukelia vadinamąjį „plaukuotumą“ – šakniavaisiai suformuoja daug mažų šaknelių. Todėl šiame etape azoto turinčių trąšų visiškai nereikia – palikite jas augalams, kuriems jų tikrai reikia.
3. Dirvožemio struktūros purenimas ir gerinimas smėliu
Kad morkos įgautų tūrio ir tolygiai vystytųsi, dirva turi būti pakankamai puri. Suspausto dirvožemio problema ypač dažnai iškyla sunkiuose, molinguose dirvožemiuose. Tokiais atvejais patariu tarp eilių atsargiai pabarstyti švaraus upės smėlio sluoksniu (maždaug 1 cm storio). Laistant ir veikiant lietui, jis palaipsniui įsiskverbs giliau, palengvindamas deguonies patekimą į šaknis ir padarydamas dirvą tinkamesnę šakniavaisių augimui.
Nenaudokite karjero smėlio – jis gali būti per sunkus ir, priešingai, papildomai „betonuoti“ plotą.
4. Reikiamo drėkinimo režimo užtikrinimas
Vasaros orai nenuspėjami: kartais lyja per daug, kaip šiemet nutiko Urale, o kartais gali užsitęsti sausra. Dėl drėgmės pertekliaus gali pūti šakniavaisiai ir išsivystyti grybelinės ligos, todėl drėgną vasarą lysves kartais tenka net trumpam uždengti nuo lietaus, kad dirva išsivėdintų ir šiek tiek išdžiūtų. Tačiau trūkstant kritulių, iškils kita problema: ieškodamos drėgmės morkos suformuos daug šoninių šaknų, taps „kreivos“ ir šakotos. Todėl sausros metu būtina reguliariai ir, svarbiausia, tolygiai laistyti, optimaliai – purškiant arba vagose, kad visas dirvos storis būtų gerai permirkęs.
5. Teisingas tręšimas liepos–rugpjūčio mėnesiais
Šiuo laikotarpiu morkoms ypač reikia kalio ir fosforo. Šie elementai prisideda prie tankių, saldžių ir gerai laikomų šakniavaisių formavimosi, skatina cukrų sintezę, stiprina augalo imunitetą ir didina atsparumą ligoms. Vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių variantų yra pelenų užpilas. Aš imu 2 litrus medžio pelenų į kibirą (20 litrų) vandens, palieku maždaug parą, retkarčiais pamaišydamas. Šį tirpalą pilu į lysvę po šaknimis: pakanka 1 litro tirpalo kvadratiniam metrui.
Taip pat galite naudoti kalio sulfatą – jis skiedžiamas 3 valgomaisiais šaukštais 20 litrų vandens. Norint gauti geresnių rezultatų, rekomenduoju į tirpalą įpilti boro rūgšties (4 gramai 20 litrų), būtinai pirmiausia ištirpinkite ją karštame vandenyje (kitaip ji visiškai neištirps!). Šis mišinys aprūpina augalus ne tik kaliu, bet ir boru, kuris skatina geresnį šakniavaisių formavimąsi ir cukraus kaupimąsi juose.
Visos šios paprastos, bet veiksmingos rekomendacijos leis jums gauti sodrų, tolygų ir skanų morkų derlių, kuris puikiai išsilaikys visą žiemą ir džiugins savo kokybe bet kuriuo metų laiku! Sodas – tai gyva laboratorija, o tokie eksperimentai visada suteikia vertingos patirties kitam sezonui.