„Nesu linkusi rašyti tokius laiškus viešai, tačiau pastarųjų dienų įvykiai mane paveikė labai stipriai. Tikriausiai suprantate, apie ką aš kalbu, nes kiek pakalbu su pažįstamais asmenimis, daugelis jaučia liūdesį ir gailestį dėl Lietuvą ištikusių staigių žinomų, ir ne tik, žmonių mirčių“, – rašo naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi kaunietė Emilija.
Pripažinkime, šis tarpušventis buvo iš tiesų siaubingas. Viskas prasidėjo, kai po švenčių mus pasiekė žinia, kad staiga mirė vos 42-ejų sulaukusi Agnė Jagelavičiūtė. Sakysite, kuo tai liečia mane, juk ji nebuvo man nei draugė, nei teta ar artimoji? Bet užtat ją žinojo absoliučiai visa Lietuva! Tokios auditorijos jai galėjo pavydėti visos vadinamos „žvaigždės“, o kietas jos charakteris tikrai išliks daugelio lietuvių širdyse.
Nori nenori, žinomų žmonių mirtys sukrečia, bet kai jie išeina vienas po kito… Atrodytų, jau sukrėtė Agnės Jagelavičiūtės mirtis, o štai dar pasiekė žinia apie 33-ejų atlikėjo Donato Čižausko mirtį…
Netrukus pasipylė ir žmonių komentarai: „Kas čia darosi?“, „Kažkoks siaubas“ ir pan. Tačiau nepaisant tokių skaudžių mirčių, šventės pateikė dar daugiau mirčių… Kaune devyniolikmetis su BMW užmušė savo draugę, Šiauliuose jauna mama įtariama nužudė savo naujagimį… Košmaras, o ne šventės.
Tačiau tokio juodo laikotarpio priešakyje tikrai neimsiu kvestionuoti, kodėl čia taip „pasipylė“ tokios skaudžios mirtys, nesu nei ekspertė, nei kažkokia davatka. Bet šiandien norėčiau pasiųsti žinią visiems Lietuvos žmonėms.
Prašo tik vieno
Nors esu tik paprasta Lietuvos gyventoja, aš, kaip tikriausiai ir jūs visi, pastebiu, kokie pikti ir susireikšminę mes, lietuviai, kartais galim būti.
Tad galbūt šios išėjusios dūšios mums lai šviečia iš dangaus ir paskatina būti kur kas geresniais žmonėmis. Nustokime konkuruoti, nustokime pyktis dėl mažiausių smulkmenų. Vietoj to, kad pasakytume eilinį blogą žodį ar apkalbėtume kitus, gal pagirkime savo kolegą, paklauskim kaimyno, ar jam nieko netrūksta, paskambinkim savo artimiesiems.
Tik mes kuriame savo Lietuvą ir tebūnie ji žydi savo nuoširdumu ir paprastumu. Ateinančias Velykas pasitikime kaip didžiausią prabudimą ir prisikėlimą, o iki tol tikrai spėsime nuveikti daug gražių darbų…
Autorius: skaitytoja Emilija