Siūlymas dėl sutikimo seksui kelia aistras – kritikai tvirtina, kad valstybė bando kištis į privatų gyvenimą, o „sutikimo“ apibrėžimas neaiškus, tad gali tapti šantažo įrankiu.
TV3 žinių „Dienos komentare“ įstatymo iniciatorė, Laisvės partijos ir Seimo narė Morgana Danielė paaiškino, kas yra tas savanoriškas sutikimas lytiniams santykiams.
Kas konkrečiai yra tas savanoriškas sutikimas?
Pirmiausia, reikia akcentuoti, kad labai gerai, jog šis straipsnis Baudžiamajame kodekse jau buvo. Jis kalba apie vertimą santykiauti. Tik nebuvo ši būtinoje sąlyga, tai reiškia – jei nėra žmogaus sutikimo, bet kokie atliekami veiksmai yra vertimas santykiauti.
Šiuo atveju būtinoji sąlyga yra laisvanoriškas ir aiškiai išreikštas sutikimas. Ar įstatyme jis bus aprašytas, kad žmogus turi akį pamerkti ar ilgą sijoną apsirengti, taip išreikšdamas sutikimą, tai žinoma įstatymai tokių dalykų neaprašo. Pagrindinis dalykas – laisva valia. Tai reiškia, kad žmogus nėra įkalbinėjamas, spaudžiamas, verčiamas, juo nėra manipuliuojama, neatliekami kiti psichologiniai veiksmai – jis savo apsisprendimą turi išreikšti savo laisva valia.
Taip pat teismas tokioje byloje, jei ji bus atidaryta, nagrinėdamas aplinkybes aiškinsis, ar tas sutikimas buvo duotas ir ar jis buvo suprantamas.
Projekte nurodote, kad sutikimas yra išraiška žodžiu ar išoriškai pastebimu nedviprasmišku elgesiu, bet visi tai gali suprasti, kaip nori ir kaip tinka bei patinka. Tai, pavyzdžiui, tyla ir nesipriešinimas yra sutikimas ar ne?
Jeigu žmogus nėra įsitikinęs, ar kitas žmogus nori su juo lytiškai santykiauti, paprasčiausias būdas yra pasiklausti. Čia paprastas, žmogiškas patarimas – jeigu jūs nepasitikite savo interpretacija dėl sijono ilgio, iškirptės gylio, juoko, flirto ar kitų dalykų ir suprantate, kai tai yra jūsų atsakomybė įsitikinti, kad kitas žmogus sutinka su jumis lytiškai santykiausi, tai paprasčiausias būdas yra pasiklausti.
Šitas įstatymas tam ir yra, kad suprastume, jog žmogus gali fiziškai nesipriešinti, nerėkti, neklykti, jis gali neatlikti jokių labai aiškių pasipriešinimo veiksmų, bet tai nereiškia, kad jis sutinka lytiškai santykiauti.
Jei prasidėtų iki teisminis tyrimas, kas ir ką turėtų įrodyti? Ar auka, kad nukentėjo, ar smurtautojas, kad jis neva nesiėmė prievartos?
Čia yra labai svarbu, nes buvo sukurtas mitas ir gąsdinimas, kad kažkur dings nekaltumo prezumpcija. Niekur ji nedings. Tokiu atveju tiesiog yra įrodinėjamas kitas aspektas – šiuo atveju teismai aiškinasi, ar auka aiškiai pasipriešino, ar buvo aiškūs pasipriešinimo veiksmai, ar auka pasakė, kad nenori, grūmėsi, verkė ar dar kitaip reiškia, o šiame pokytyje fokusuojamasi į tai, ar auka davė sutikimą, ar ji išreiškė savo sutikimą ir ar tuo buvo įsitikinta.
Mes kalbame apie baudžiamąją atsakomybę, tai toks sutikimas ar nesutikimas gali tapti ir šantažo, keršto įrankiu. Kaip užkirsite kelią melagingam apkaltinimui ir kito žmogaus tampymui po teismus?
Tai melagingam apkaltinimui labai daug vietos yra ir dabar. Šis straipsnis yra mūsų baudžiamajame kodekse, jis yra labai seniai ir jis, pavyzdžiui, apibrėžią psichologinę prievartą ar grasinimą, tai tokia situacija, kai vienas sako man grasina, o kitas sako, kad nieko negrasino, ir šiandien yra galima.
Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju yra ikiteisminis tyrimas, yra renkami parodymai, jie renkami iš abiejų pusių, iš liudininkų.
Daugiau apie šį įstatymo pakeitimą sužinokite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.