Niūrios prognozės Lietuvos kaimams – jie sparčiai nyksta. Virš 4 tūkstančių šalies kaimų jau neturi gyventojų, o jų vardas telikęs žemėlapiuose.
Kadaise Pagilupio kaime stūksojo daug sodybų, o dabar belikusios vos dvi – vienoje gyventojas Vytautas Žilys su žmona, kitoje kaimynė.
„Galėčiau parduoti ir nusipirkti, bet aš mieste nelabai noriu. Man neišeina mieste gyventi“, – sako Pagilupio gyventojas V. Žilys.
Kaimai tuštėja ir nyksta. Truskavos seniūnas vardija be žmonių likusius kaimus: „Bajoriškiai paskutiniais metais ištuštėjo, Kušleikiškis, Lasongalis, Laukagalis. Seniūnijoje iš viso yra 43 kaimai ir vienas miestelis, iš jų pusė kaimų yra be gyventojų“.
Apie kadaise buvusią gyvybę juose teliudija suklypę trobesiai, o daug kur ir jų nė ženklo.
„Yra tokių kaimų, kur aš net nežinau, kur randasi, tik pagal žemėlapį surasti galima“, – teigia Truskavos seniūnas Vytautas Zakaryza.
Ir tokia niūri kaimų realybė visoje Lietuvoje. Anot Valstybės duomenų agentūros, šalyje yra per 4200 kaimų, kurių telikę pavadinimai žemėlapiuose, o gyventojų – nulis. Prognozuojama, kad artimiausiais dešimtmečiais Lietuvos kaimuose gyventojų mažės sparčiausiai Europos Sąjungoje ir ištuštės dar apie pora tūkstančių kaimų.
Statistika liudija, kad per paskutinius 12-ka metų Lietuvos kaimuose gyventojų sumažėjo daugiau kaip šimtu tūkstančių. 2011 m. skaičius viršijo milijoną, o šiemet vos perkopia 900 tūkstančių.
„Pasikeitusi demografinė situacija. Tų jaunų žmonių pagal amžiaus kohortas neturim labai daug, aišku, juos vilioja geresnės ir palankesnės karjeros ir gyvenimo sąlygos, o kaimuose lieka vyresnieji gyventojai, kurie po truputį traukiasi“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja Jurga Bučaitė-Vilkė.
Senieji gyventojai iškeliauja amžinybėn, o naujų į kaimus atsikelia vienas kitas per kelerius metus.
„Perka sodybas, kad vasarą pagyventų, šiltnamį pastatytų, daržovę užsiaugintų, bet yra ir tokių, kurie perka kad gyventų, tarkime. Petkūnų kaime per paskutinius du metus 4 žmonės nusipirko sodybas“, – pasakoja V. Zakaryza.
Ir kalbinti gyventojai pakaunėje sako, kad kaimas ėmė nykti sovietmečiu, o dabar retas jaunas žmogus į jį dairosi:
„Vijo į miestą, į kultūrą, nes kaimai buvo nusivažiavę ir čia liko palikimas nuo tų visų laikų“.
„Tušti kaimai, nieko nėra, vienas kitas senas gyventojas likęs ir viskas“.
„Tik pensininkai, jaunimas nenori dirbti, o visi į miestą nori, ką čia veikt tam kaime“.
Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė patvirtina tendenciją.
„Traukiasi paslaugų pasiūla – čia apie ugdymo įstaigas, švietimo, gydymo – čia yra tie kriterijai, kurie net atstumia norinčiuosius gyventi kaime“, – tvirtina J. Bučaitė-Vilkė.
Naujus gyventojus atokesni rajonai suvilioja nebent dėl vaizdingos aplinkos.
„Atsiranda žmonių, kurie yra vidutinių ir aukštesnių pajamų ir turi sodybas kaimo teritorijose ir tokių yra, ir jei pavažinėtumėme po gražius mūsų regionus, ežeringus, tai matytumėme daug tokių sodybų – tai antrieji namai vadinamieji“, – teigia mokslininkė J. Bučaitė-Vilkė.
Bet jei kaimišką vietovę renkasi nuolatiniam gyvenimui, tai dažniausiai šalia didmiesčių.
„Darbingo amžiaus žmones traukia tos vietos, kur yra darbo ir gerai apmokamo darbo, pirmiausia didieji mūsų miestai, centrai, kur steigiasi įvairios įmonės“, – sako J. Bučaitė-Vilkė.
Štai ir statistika – nors atokesni kaimai nyksta, arčiau didmiesčių įsikūrę kaimai plečiasi – Vilniaus rajono kaimuose per 12 metų padaugėjo 9 tūkstančiais gyventojų, Kauno rajono kaimai pagausėjo 16 tūkstančių, o šalia uostamiesčio – 12 tūkstančių.