„Širdis suvirpėjo klausant Arūno Valinsko prisiminimus apie Donatą Čižauską. Tikrai išėjo per anksti, per jaunas, bet per gyvenimą sukūrė tai, ko jokia kita valiuta neatstos – prisiminimus“, – rašo naujienų portalui tv3.lt laišką atsiuntusi skaitytoja Vilma.
Net taip gerai Donatą pažinojusiems žmonėms jo mirtis buvo netikėta, ką jau kalbėti apie gerbėjus… Jis visada atrodė toks šiltas, nuoširdus žmogus, mylėjęs gyvenimą, nors dainų žodžiai ir būdavo labai jautrūs.
Pripažinsiu, klausant visą interviu ašarojo akys. Bet labiausiai širdį palietė A. Valinsko žodžiai, kad geriausia, kai kalbant apie mirusį žmogų ir jį prisimenant veide pasirodo šypsena.
Šie žodžiai privertė susimąstyti… Juk tikrai, žmogui išėjus mums lieka tik atsiminimai apie jį. Tikriausiai kiekvienas norėtų būti prisimenamas su šypsena.
„Atsimerkime“
Kažkodėl šalia esančius žmones pradedame vertinti tik tada, kai jų netenkame, o kol jie gyvi, vis nerandame laiko pabūti kartu.
Toks jau tas pasaulis, kad gyvename bėgime, lėkime, turime krūvas reikalų. Bet atsisukime į šalia esančius artimuosius, draugus, prisiminkime juos ne tik tada, kai ištinka bėda.
Atsimerkime pagaliau ir pamatykime, kad viską, kas svarbiausia, jau turime. Tai žmonės, kuriems rūpime. Kurkime prisiminimus čia ir dabar, neatidėliokime kitai dienai, nes niekada nežinome, kada ateis paskutinioji. Džiaukimės, mylėkime, dovanokime šypsenas kitiems, nepalikime susitikimo ar skambučio brangiam žmogui kitam kartui.
Autorius: skaitytoja Vilma