Laidoje „Tapk geresniu“ šįkart panagrinėta itin rimta ir aktuali tema – stimuliuojančios medžiagos. Artūro Lebedenko-Swan pokalbyje kartu su gydytoja toksikologe Gabija Laubner Sakalauskiene aptartas „spaikinimas“ – kai į gėrimus slapta įpilami narkotikai, kad žmogus būtų apsvaigintas. Ekspertė papasakojo, kaip atpažinti „spaikinimo“ auką, kokios medžiagos dažniausiai naudojamos, kokie yra pirmieji simptomai ir kokių priemonių imtis, jei taip nutiktų.
„Esmė tokių narkotikų yra pasinaudoti kitu žmogumi. Tai reiškia, kad tu gali naudoti ne tik seksualinį, bet ir bet kokį smurtą, naudoti net ir vagystėms. Anksčiau, prieš 20-30 metų, rizika buvo ir tolimųjų reisų vairuotojams, kurie sustodavo kokiame bare.
Dažnai ir jiems pripildavo kažkokių medžiagų į gėrimą, jie atsibusdavo be piniginių ir be krovinio. Tikslas yra kad žmogus būtų nuslopintas ir nesipriešintų“, – teigia G.Laubner-Sakalauskienė.
„Dažniausias dalykas yra alkoholis, tik jis suveikia ne iškart, reikia palaukti. Kita grupė yra benzodiazepinai, MDMA (ekstazė) GHB (gama-hidroksibutiratas). Manoma, kad pastarosios naudojama daugiausia, nes ji suveikia greitai, efektas irgi trumpas, auka atsigauna gan greitai. Visgi tam žmogui, kuris naudoja, yra gan saugu, nes jis žino, kad auka nenumirs.
Nors kombinacija su alkoholiu visada turi riziką. Pastaruosius porą metų kalbama, kad ši medžiaga yra labiausiai naudojama. Ją susekti labai sunku“, – sako moteris.
Taip pat neretai yra vartojamas ir ketaminas – anot G.Laubner, medicinoje jis naudojamas kaip anestetikas – migdomasis ir nuskausminamasis preparatas.
„Vyrais taip pat pasinaudojama. Lietuvoje nėra turbūt daug aprašytų tų atvejų. Mokslinėje literatūroje kai kur galima aptikti ir atvejų, kai vyrai net būna nužudomi. Taip pat yra paprasčiausiai pasinaudojama, dažnai homoseksualiuose santykiuose. Tikslas yra pasinaudoti, ir kad žmogus to neatsimintų“, – sako toksikologė.
Padaugėjo spaikinimo atvejų
Žinoma moteris neslepia, kad dabar ne tik dažniau pradėjome apie tokius dalykus girdėti, bet spaikinimo atvejų taip pat padaugėjo. Situaciją apsunkina ir faktas, kad Lietuva neturi pakankamų resursų ištirti narkotinių medžiagų, tad jų nustatymas organizme – gan sudėtingas procesas.
„Vienas dalykas – daugiau apie tai kalbėti skatina socialiniai tinklai, visuomenininkai. Žmonės skatinami kalbėti, problemos nestigmatizuoti. Jei žmogų nuspaikina – jis tikrai neis ir visiems iš eilės nepasakos. Tai yra gėda ir be galo jautru, sunku, žmogus jaučia didžiulę kaltę.
Dabar viešojoje erdvėje labai skatinama apie tai kalbėti. Buvo tikrai nemažai atvejų, kuomet buvo prabilusios buvo „atšauktos“ (angl. cancelled), kaltinamos, kodėl ėjo, kodėl linksminosi ir panašiai“, – sakė ji.
Kaip greitai suveikia medžiaga ir kaip greitai auka pajaučia, kad kažkas ne taip.
„Jei kalbama apie GHB – tikrai labai greitai. Užtrunka apie 15-20 minučių ir veikia apie pusantros valandos. Medžiaga buvo sukurta kaip medicinos priemonė, tik paskui žmonės pradėjo ją naudoti rekreaciniu, pasilinksminimo tikslu. Turbūt su visomis medžiagomis, kurias bepaimtume, buvo panašiai. GHB irgi buvo sukurta kaip medžiaga gero norint – narkozės metu užmigdyti žmogų.
Paskui pamatyta, kad medžiaga sukelia euforiją, nes veikia per receptorius, kurie ne tik slopina, bet ir stimuliuoja. Pastebėta, kad tam tikros šios medžiagos dozės sukelia euforiją ir nuo tada pradėta naudoti pasilinksminimo tikslais. GHB taip pat naudojamas ir „chemsex“ tikslais – kai užsiimama seksu su narkotikų pagalba, kad pajaustų didesnį malonumą“, – sako moteris.
Specialistė tikina, kad tokios medžiagos kaip GHB (kai naudojamos su tikslu pasinaudoti) dažniausiai pilamos į alkoholinius kokteilius.
„Tada efektas sustiprėja. Su GHB yra įdomus dalykas – dozė, kuri yra terapinė ir naudojama medicinoje, ir dozė, kuri yra nuodinga ir gali sukelti labai rimtas pasekmes, yra labai arti viena kitos. Reiškia, kad perdozuoti yra be galo lengva. Tad tie žmonės, kurie naudojasi auka, turi bent kažkiek išmanyti farmakologiją ir dozavimą“, – teigia ji.
Gabija tikina, kad narkotinės medžiagos skirtingai veikia žmones:
„Yra atvejų, kai moterys pasakoja, kad nors jos jaučiasi apsvaigusios, jų tos medžiagos neveikia, joms nieko nenutinka, namo grįžta sveikos. Nors kai kuriems žmonėms atvirkščiai – jie gali jaustis stipriai apsvaigę, paskui gali prasidėti stiprus vėmimas, net ir traukuliai. Tai reiškia, kad kartais dozės trūksta, kartais jos neatitaiko.
O jei žmogus praranda sąmonę, jei jį galima už parankės išsivesti namo, ar į kitą kambarį – tai reiškia, kad tas žmogus tikrai mažai ką prisimins. Įvyksta anterogradinė amnezija – žmogus neprisimena, kas įvyko prieš ir po to įvykio. Tai šios medžiagos „privalumas“.
Kaip atpažinti, kad buvai nuspaikintas?
Kaip teigia specialistė, jei pavartojus alkoholį pirmieji apsvaigimo požymiai būna gan ryškūs ir pastebimi, su narkotikais šie požymiai ne visad tokie. Ypač tada, kai kartu vartojamas alkoholis.
„Jeigu kartu vartojamas ir alkoholis, auka gali pagalvoti, kad tai gali būti tiesiog alkoholio padarinys – galbūt nepavalgė, gal dar kas. Dėl to pradinio efekto dažniausiai pradeda abejoti visi. Jei jau tikrai buvo vartota mažai alkoholio, bet slopinimas didelis – iškart galima suprasti, kad kažkas ne taip.
Reiškia, kad prasideda natūralus slopinimas. Kai žmogus yra nuspaikinamas – tas slopinimas yra nepaprastai didelis. O jei dar yra vartojamas alkoholis – jis tą pačią vietą veikia, tad efektas gali sustiprėti du, tris, ar net penkis kartus“, – pasakoja laidos viešnia.
Laidos vedėjui Artūrui Lebedenko-Swan pasiteiravus, ar pajutus pirmuosius simptomus, kad buvai apsvaigintas, galima kažką padaryti, toksikologė pasitelkė analogiją:
„Įsivaizduojate – gulite ant operacinio stalo ir jums į veną jau suleido migdomųjų. Ar pajutus efektą įmanoma kažką padaryti? Čia lygiai tas pats. Jei efektas pasireiškia – reiškia, kad a dozė jau suvartota. Jei geriama mažais gurkšneliais, galbūt ir galima pastebėti, kad į gėrimą kažkas įpilta. Pavyzdžiui, GHB yra sūrus – iš mažų gurkšnelių turbūt galima atpažinti. Bet jei jau išgėrei – nuo poveikio nepabėgsi. Tos medžiagos neužblokuosi, kol nepraeis jos poveikis.“
Visgi nors dažnai kalbama apie pavojingus spaikinimo padarinius aukai, laidoje buvo aptartos ir išeitys, kurios galėtų padėti išvengti situacijos.
„Išeitis yra neiti į barus vienam, eiti su draugais. Tau padėti galėtų žmonės, pamatę, kad kažkas yra negerai. Taip pat galima naudoti dangtelius, atkreipti dėmesį, ar gėrimas neputojantis, taip pat savo gėrimo nepalikti be priežiūros. Bet jei nuėjai pašokti, ar į tualetą, ar dar kur nors, o gėrimą palikai – rizika tikrai yra. <…> Esu visokių gandų apie barus prisiklausiusi – kad kai kurie barmenai įsitraukia į spaikinimą, ir kad kai kurie barmenai nenori kviesti policijos, kad tik blogo vardo sau neužsitarnautų. Labai nesinorėtų tikėti šiomis teorijomis… Norėtųsi tikėti, kad jie yra atsakingi.“
Kadangi alkoholio ir įvairių narkotinių medžiagų mišinys gali išprovokuoti įvairias reakcijas, dažnas gali neprisiminti nieko. Visgi kiek kitaip būna tada, kai neatitaikomas reikiamas medžiagos kiekis:
„Prisiminimus prieš ir po labai įvairiai žmonės prisimena. Jei buvo alkoholio – žmogus sąmonę praranda labai greitai, o atsibunda patvoryje, ar kokioje kitoje vietoje. Bet kai GHB kiekis nepakankamas, būna, kad žmogus prisimena ir kaip sunku buvo judėti, pamena haliucinacijas, kad labai pykino. Ir tas žmogus tada pats ieško saugumo – kas, tiesą pasakius, yra labai sudėtinga. Jei jums naktį rašo draugas, ir matote, kad editorius jau nebepataiso, kad yra itin daug klaidų – galbūt tikrai yra kažkas atsitikę.“
Ji taip pat atskleidžia, kad kai kurios istorijos, į kurias būna įpinti nepilnamečiai asmenys, ją tikrai šokiruoja.
„Kuomet istorijos liečia nepilnamečius asmenis – viskas dažniausiai vyksta privačiose erdvėse. Jau nesakau, kad tai 16-17 metų asmenys – renkasi ir 12-13 metų žmonės. Tokių istorijų esu girdėjusi, kad ir tokius žmones nuspaikina privačiose erdvėse.
Jie patys galvoja, kad tuos žmones pažįsta ir tikrai neįtikėtina, kaip gali pasinaudoti žmogus, kurį tu pažįsti?“ – sako G.Laubner.
Medikai pranešti neprivalo
Nors Lietuvoje ir apskritai daug kur pasaulyje žmonės, patyrę seksualinį smurtą, ypač susietą su apsvaiginimu prieš jų valią, dažniausiai nesikreipia į medikus bijodami teisinių pasekmių, žinoma moteris ramina – medikai policijai apie tokius dalykus pranešti neprivalo.
„Koks skirtumas, ar žmogus tiesiog per daug padaugino su alkoholiu, ar su narkotikais, jei jis jaučiasi blogai? Jei matosi, kad jis neadekvačiai elgiasi – jam tikrai reikia pagalbos. Labai retai ta pagalba kviečiama. Jei tai nėra susiję su smurtu – medikai asmens neįduoda policijai. Jei tai yra avarija, ar buitinis smurtas – policijai privaloma pasakyti. Bet jei yra draugai ir jie žmogų atveža iš pasilinksminimo vietos – medikai to atvejo policijai nepriduoda. Dėl to, kad žmonės nebijotų kreiptis. Nereikia palikti tiesiog namuose“, – sako ji.
Išimtis – su nepilnamečiais: „Jei pamatoma, kad nepilnametis žmogus yra kažkoks neadekvatus, privaloma pranešti tėvams. Bet tai nėra policija ar ikiteisminis tyrimas.“
Pagal oficialius duomenis, Jungtinėje Karalystėje spaikinimo aukos kreipiasi tik 3 procentus visų atvejų, Lietuvoje šis skaičius labai panašus. Anot specialistės, tam yra daug priežasčių. Visgi, čia „žaidžia“ ir narkotiko „privalumas“ – dėl jo žmogus gali nesuprasti, kas įvyko, savimi daug abejoti, aiškiai nesuklijuoti įvykio scenarijaus.
„Kreipiasi tik 2 procentai nukentėjusiųjų. Vienas dalykas – save kaltina, kitas dalykas – stigma, o dar vienas – „juk aš nieko neprisimenu, ką aš galiu papasakoti?“ Taip pat žmogus gali labai blogai jaustis, nesikreipti dėl to, taip pat tikėti, kad jo organizme tikrai nieko neras. Šitos medžiagos organizme lieka labai trumpai – apie 12 valandų, kai tikrinamas šlapimas. Kraujyje tos medžiagos išlieka apie 4 valandas. Tad iš esmės jei įvykis nutiko vakare, ryte jau reikėtų kreiptis į medikus.“
Pašnekovė pabrėžia, kad spaikinama ne vien tik Lietuvoje – yra pasakojimų, kuomet būna pasinaudojama ir atostogų metu.
„Turbūt išgąsdinsiu žmones – yra atvejų, kai išimami organai. Čia aš tikrai neišsigalvoju. Atsibunda, nieko neprisimena, o kūne tiesiog užsiūta žaizda. Iš tiesų kai kuriose šalyse GHB dar vis naudojamas kaip anestetikas, o ketaminas, pavyzdžiui, iki šiol naudojamas veterinarijoje migdyti katinus ir šunis“, – sako moteris.
Laidoje taip pat aptarti ir Lietuvoje labai plačiai naudojami veipai – nors vieni sako, kad veipai yra saugesni, nes išpučiamas šaltas dūmas neva mažiau kenkia nei karštas.
„Tyrimų, kurie teigia, kad veipai, elektroninės cigaretės yra mažiau žalingi – nėra. Taip teigti apskritai yra klaidinga. Jie kenkia, tik kitaip. Jei dėl rūkant tradicines cigaretes visi labiausiai bijo dervų, veipas dervų neturi, bet turi nikotino ir kitų medžiagų – riebalų, sunkiųjų metalų. Veipai yra sukurti jauniems asmenims. Matoma, kad daugiau veipus naudoja merginos – tai turbūt rodo, kad tai madinga, gražu“, – tikina moteris.
„Kas mane gąsdina kaip medikę ir kas, manau, turėtų gąsdinti tėvus, yra tai, kad veipą gali išsitraukti bet kur. Jei norėdamas surūkyti cigaretę tu turi išeiti į lauką, prisidegti, 20 įtraukimų ir viskas, tai veipą gali ir kelis šimtus kartų įtraukti ir jis nesibaigs. Taip išeina, kad surūkai daugiau“, – tikina ji.
Visą pokalbį su G.Laubner-Sakalauskiene žiūrėkite čia: