Empatija, atjauta ir kantrybė – tai pagrindinės savybės, kurių naujuose darbuotojuose ieško „Lietuvos hospiso“ direktorė Jurgita Rimdžiuvienė. Ilgus metus pati slaugytoja dirbusi ir buvusi šalia prie senjorų, netrukus iškeliavusių Anapilin, pašnekovė pasidalijo išskirtiniais darbo užkulisiais.
Jurgita pokalbio metu palietė daugybę svarbių klausimų – savo atsiradimą šiame kelyje, ženklus, išduodančius, kad žmogus jau arti mirties, problemas, kurias mato šioje srityje bei jautrias istorijas, kurių turbūt jau nebepavyks ištrinti iš atminties.
Svarbiausia, pasak Jurgitos, nepamiršti ne tik sergančių vaikų, neįgalumą turinčių žmonių, tačiau taip pat ir senjorų, kurie po daugybės gyvenimo metų nusipelno orios senatvės.
Važiuoja pas pacientus į namus
Jurgita pasakojo, kad nors šiame hospise dirba tik pusantrų metų, tačiau bendrai paliatyviąja pagalba užsiima jau daugiau nei 20 metų. Ši sritis – be galo artima širdžiai ir mylima.
Vis tik ji nurodė, kad dirba ne tokiame hospise, kurį dažnas įsivaizduoja kaip ligoninę, o kaskart vyksta privačiai į pacientų namus ir rūpinasi jais senjorams gerai pažįstamoje vietoje.
„Tai visiškai kitokia patirtis nei darbas stacionariame hospise ar paliatyviosios pagalbos skyriuje ligoninėje“, – pasakojo ji.
Pašnekovė dalijosi, kad iš pradžių ėmė dirbti Joniškio ligoninėje, o ligoninės direktorius nusprendė steigti slaugytojų paslaugas namuose. Tuo metu, kaip sakė Jurgita, dar nebuvo tiek kalbama apie ambulatorinę slaugą, tad jai teko garbė vienai pirmųjų pažinti šią sritį.
Ji pasakojo, kad tuo metu buvo tik ką studijas baigusi slaugytoja, tad pirmą kartą susidūrė su vyresnio amžiaus žmonėmis, sunkiai sergančiais pacientais, kuriems patiems į gydymo įstaigą atvykti jau nebepavykdavo.
„Būtent tada ši sritis mane labai užkabino. Mes daug kalbame apie vaikus, apie žmones su negalia, tačiau labai mažai kalbame apie sunkiai sergančius senjorus, kurie yra tarsi įkalinti savo namuose.
Kai Lietuvoje pradėjo vystytis paliatyviosios pagalbos sistema, natūraliai į ją įsitraukiau ir iki šiol iš jos neišėjau. Manau, kad tai nepaprastai reikalinga paslauga“, – pasakojo ji.
Vyksta lankyti pacientų iki penkių kartų per savaitę
Svarstydama apie tai, kokios savybės reikalingos žmogui, norinčiam dirbti šioje srityje, ji nurodė empatiją. Pasak pašnekovės, dažnai slaugytojas ateina į namus pas žmogų, kuris blogai jaučiasi, kovoja su nuolatiniu skausmu, vartoja gausybę vaistų.
„Dar viena svarbi savybė – geležiniai nervai. Mes dažnai juokaujame, kad be jų šiame darbe neišsiversi“, – sakė ji.
Jurgita nurodė, kad paciento būklės gerėjimas šioje srityje yra retas reiškinys, tad kur kas dažniau susiduriama su blogėjančia būkle. Priimti tai, priimti pacientų mirtis – nuolatinis darbas su savimi.
Pašnekovė neslėpė, kad neretai susikuria ryšys tarp paciento ir slaugytojo, nes pagal nustatytą tvarką specialistai gali namuose lankytis net tris kartus per dieną iki penkių kartų per savaitę.
Vis tik, nors kai kuriems gali atrodyti, kad šie vizitai skirti tik „kavos puodeliui“, Jurgita pabrėžė – pas pacientą vykstama tada, kai to tikrai reikia.
„Vieną dieną gali atvykti gydytojas, slaugytoja ir kineziterapeutas, kitą – slaugytojo padėjėjas ir socialinis darbuotojas.
Jei reikalingi lašinami vaistai, žaizdų priežiūra ar deguonies terapija, vizitų būna daugiau, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus būklės.
Kartais pakanka vieno apsilankymo per savaitę, o kartais tenka važiuoti kiekvieną dieną. Paliatyvioji pagalba tuo ir išskirtinė – ji reaguoja į situaciją čia ir dabar“, – sakė ji.
Jurgita nurodė, kad paciento būklės gerėjimas šioje srityje yra retas reiškinys, tad kur kas dažniau susiduriama su blogėjančia būkle. Priimti tai, priimti pacientų mirtis – nuolatinis darbas su savimi.
Pašnekovė neslėpė, kad neretai susikuria ryšys tarp paciento ir slaugytojo, nes pagal nustatytą tvarką specialistai gali namuose lankytis net tris kartus per dieną iki penkių kartų per savaitę.
Vis tik, nors kai kuriems gali atrodyti, kad šie vizitai skirti tik „kavos puodeliui“, Jurgita pabrėžė – pas pacientą vykstama tada, kai to tikrai reikia.
„Vieną dieną gali atvykti gydytojas, slaugytoja ir kineziterapeutas, kitą – slaugytojo padėjėjas ir socialinis darbuotojas.
Jei reikalingi lašinami vaistai, žaizdų priežiūra ar deguonies terapija, vizitų būna daugiau, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus būklės.
Kartais pakanka vieno apsilankymo per savaitę, o kartais tenka važiuoti kiekvieną dieną. Paliatyvioji pagalba tuo ir išskirtinė – ji reaguoja į situaciją čia ir dabar“, – sakė ji.
Ne visi pacientai specialistus pasitinka draugiškai
Kalbėdama apie pacientus, Jurgita nurodė, kad jie ne visuomet maloniai pasitinka darbuotojus. Paliatyviosios pagalbos komandą sudaro gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, kineziterapeutas, psichologas ir socialinis darbuotojas.
„Ypač dažnai tai nutinka kalbant apie skausmo kontrolę. Žmonės sako: „Man šeimos gydytojas jau prirašė tiek vaistų. Geriu viską iš eilės ir niekas nepadeda. Ką jūs dar galite pasiūlyti?“
Esame turėję pacientę, kuri mums parodė batų dėžę, prikrautą įvairiausių vaistų nuo skausmo. Jai vis tiek skaudėjo taip stipriai, kad ji negalėjo miegoti. Jos pirmoji reakcija buvo labai skeptiška.
Visgi po dviejų savaičių, kai gydymas buvo peržiūrėtas ir sureguliuotas, likus tik vieniems leidžiamiems ir vieniems geriamiems vaistams, ji pasakė: „Jūs padarėte stebuklą.“ Tai nebuvo stebuklas, tai buvo profesionaliai suteikta paliatyvioji pagalba“,