Žmonės taupė visais laikais, tačiau sovietmečiu taupymas buvo dar aktualesnis, nes daugybės dabar mums įprastų daiktų, tuo metu paprasčiausiai nebuvo. Todėl žmonės siūlyta iš naujo naudoti net nudėvėtas kojines, pėdkelnes, įvairias audinių skiautes. O butus remontavo patys, nes taip buvo pigiau.
Portalas tv3.lt toliau tęsia straipsnių ciklą apie taupymo patarimus sovietmečiu, kurie surinkti sovietiniam žmogui skirtoje knygoje „Taupumas buityje“, kuri lietuviškai išleista 1987 m., likus vos keliems metams iki nepriklausomybės.
Pirmąjį straipsnį apie taupymą galite skaityti čia. O antrąjį apie daržovių konservavimą – čia.
Kaip apsirengti pigiau?
Kadangi anuomet drabužių pasirinkimas buvo itin menkas, knygoje užsimenama apie sovietinio žmogaus laukiančius pokyčius.
„Pastaraisiais metais partija ir vyriausybė imasi griežčiausių priemonių, kad būtų daugiau gaminama geros kokybės madingų lengvosios pramonės gaminių, priimta Kompleksinė liaudies vartojamų prekių gamybos ir paslaugų sferos plėtojimo 1986–2000 metų programa.
Tokia programa parengta pirmą kartą ir skiriama tarybinių žmonių nuolat augantiems poreikiams tenkinti“, – įsiteikdamas valdžiai žada knygos autorius.
Tačiau tuo pačiu metu liaudžiai jis pataria paisyti saiko ir neįsigyti per daug drabužių.
Anot jo, drabužiai anksčiau ar vėliau pasensta, nusidėvi ir tampa nebemadingi.
„Nebenešiojamų drabužių nereikėtų laikyti spintose. Protingiau tokius drabužius laiku atiduoti į komiso parduotuvę (taip anuomet vadinosi naudotų daiktų parduotuvės, red. past.).
Be to, jose esą įvesta nauja tvarka, atiduodamos prekės kainą nustato pats pristatytojas. Tik ji turi būti ne aukštesnė už pradinę kainą.
Galima išsikviesti įkainotoją į namus. Tokia paslauga naudojasi daugelio šalies miestų gyventojai“, – pataria knygos autorius.
Toliau apie drabužius ir jų pramonę jis kalbasi su ekonomikos mokslų kandidate, kuri pastebėjo, kad įvedus šalyje dvi poilsio dienas (sovietmečiu dirbta ir šeštadieniais, red. past.), iškart pasikeitė garderobo struktūra. Daugiau prireikė drabužių poilsiui, sportui ir turizmui.
Specialistė tikino, kad drabužius reikia rūpestingai prižiūrėti ir pasidalijo keliais patarimais.
„Pavyzdžiui, aksomui vanduo kenkia. Išskalbtas jis praranda spalvą, blizgesį ir gerą išvaizdą. Todėl iš pradžių reikia išvalyti dulkes švariu sausu šepečiu (geriausia dulkių siurbliu), paskui benzine suvilgytu skudurėliu. Pradžiūvusį drabužį reikia pavalyti etanoliu suvilgytu rankšluosčiu.
Arbatos dėmės valomos atskiestu spiritu. Galima jas ir kitaip išvalyti, išskleisti drabužį virš dubens ir pilti verdantį vandenį plona srovele ant dėmės. Šiuo būdu išvalomos šviežios dėmės“, – patarimus vardijo specialistė.
Nauji drabužiai iš skiaučių
Knygos autorius ragino neišmesti nė vienos skiautelės. Anot jo, iš įvairių atraižų galima pasisiūti įvairių siuvinių.
„Skiautes, likusias siuvant drabužį, senus atgyvenusius treningus rekomenduojama paversti juostelėmis, iš kurių galima numegzti įvairių kilimėlių.
Iš senų nailoninių kojinių nukirpus pėdą, galima storu vašeliu nunerti kilimėlį, kuris tinka nusivalyti kojoms prie buto durų. Kiekvieną kojinę reikia sukarpyti įstrižai juostelėmis, po to šias juosteles surišti ir susukti į kamuolį. Iš šios virvės neriamas 40 centimetrų ilgio ir 50 centimetrų pločio kilimėlis. Toks kilimėlis gana praktiškas: lengvai skalbiamas ir labai patvarus“, – drabužių perdarymo idėjomis dalijosi autorius.
Anot jo, iš kojinių galima nusinerti net kempines plauti indams. O iš brezento skiaučių ar seno lietpalčio jis siūlo pasisiūti kibirą grybams rinkti miške.
Knygos autoriaus teigimu bet kokį seną ir nereikalingą mažmožį, galima panaudoti rankdarbiams.
„Pavyzdžiui, į sunaudotų lūpų dažų tūbelę įstatę gabalėlį kreidos, kuria naudojatės sukirpdamos audinį, neišsitepsite rankų“, – siūlė autorius.
Meistru gali tapti kiekvienas
Nors knygoje daugiausiai patarimų namų šeimininkėms, t. y. moterims, tačiau autorius nepamiršo ir vyrų. Jiems skiriamas knygos skyrius apie meistravimą.
Teigiama, kad kiekvienam žmogui būtina ir naudinga mokėti naudotis obliumi, plaktuku, pjūklu, kaltu ir žirklėmis.
Knygos autorius įsitikinęs, kad įdomiau ir ekonomiškiau, t. y. pigiau ne kviesti meistrus, bet pačiam, ką nors pasidaryti.
Vis tik tuo metu ne visi turėjo reikalingų įrankių, tai pripažino ir knygos autorius, kuris tikino, kad miestuose daugėja parduotuvių „Jaunasis technikas“ ar „Darbščiosios rankos“. Būtent ten ir galima įsigyti reikalingų įrankių meistravimo darbams.
Beje, meistravimas ne tik skatina kūrybinį išradingumą ir padeda naudingai praleisti laisvalaikį, bet ir skatina užsiimti darbiniu vaikų auklėjimu.
Toliau knygoje autorius kalbasi su šaltkalviu, mechaniku, kuris dalija patarimus, kaip pačiam meistrauti, taisyti ir gaminti įvairius daiktus.
„Įprastam buto remontui nereikia samdyti meistrų. Nudažyti lubas, langus, duris grindis, apšiltinti buto duris ir langus, ir daug ką kita galima atlikti pačiam, tiksliau sakant, patiems, nes remontas – tai, savaime aišku, visos šeimos užsiėmimas. Be to, savo jėgomis atliktas remontas atsieina pigiau“, – sakė jis.
Toliau knygoje jis smulkiai pasakojo, kaip paruošti dažymui lubas, kaip ir kuo užpildyti atsiradusius plyšius, kaip paruošti sienas ir jas nudažyti.
O skyriaus pabaigoje apie meistravimą randame keletą patarimų, kaip panaudoti jau sugedusius, naudojimui nebetinkamus ar vaikų išaugtus daiktus.
„Vaikiškų slidžių lazdos gali „augti“ kartu su vaiku. Per trumpas lazdas reikia perpjauti maždaug už 15 centimetrų nuo tos vietos, kur laikoma ranka, ir sujungti didesnio skersmens aliuminiu vamzdeliu. Sujungimo vietos apvyniojamos izoliacija. Tokiomis lazdomis vaikas gali naudotis ne vienerius metus.
Dar vienas patarimas. Kad nelūžinėtų šluotos ražai, šeimininkės ant jų dažniausiai užmauna seną kojinę. Šluota atrodys tvarkingiau, jeigu ant jos plačiojo galo užmausite tinklelį nuo fasuotų daržovių prie koto jį pritvirtinsite guminiu žiedeliu“, – patarimus vardijo knygos autorius.